Maždaug taip, retrospektyviai žvelgdama į savo kaip verslininkės atradimų pradžią, apibendrinau patarimą tuometinei Bertai, kai bendramintis Povilas Petrauskas tinklalaidėje „Coaching.lt“ pasiteiravo: „Ar žinodama, kas laukia, ryžtumeisi auginti nuosavą įmonę?“. Nes 100 proc. sutinku su juo, kad kai kuriems smulkiuosius verslus veikiantiems iššūkiamstikrai neparuošia nei universitetai, nei juolab mokyklos.

Manęs beviltiškiausiomis akimirkomis dar iki atsiradimo prie agentūros vairo sukauptas ekspertiškumo bagažas ar sprendžiant krizines situacijas paprastai gelbėjusios asmeninės savybės neguodė – dvejojau viskuo, ką darau. O mažų mažiausiai netikėtų pasaulinių turbulencijų poveikį papildė suvokimas, kaip smarkiai nuvertinau vidinių procesų gausą ir peripetijų sudėtingumą, lydintį smulkiojo verslininko ir įmonės vadovo kasdienybę.

Visgi nėra padėties be išeities, tik panašu, kad į sėkmę šiandien lengviau eiti būnant tais tikraisiais lyderiais: kasdien besimokančiais. Galbūt kryptį šiuo klausimu parodys praktiškas mudviejų su Povilu pokalbis – tiems, kurie ieško būdų kuo sklandžiau startuoti, ir jau esamiems verslininkams, jaučiantiems, kad gali būti geriau.

Kodėl verslo savininkui ir (ar) vadovui šiandien pravartu mokytis?

Nes natūralu, kad mes visuomet jaučiamės tam tikroje atskirtyje – net žinodami, kad likusieji organizacijos žmonės yra ne tiesiog darbuotojai, o tvirtas užnugaris, judantis ta pačia kryptimi. Kitaip tariant, sugrįžę namo akistatoje su visomis ne itin maloniomis patirtimis liekame vieni.

Todėl atvirai sau pripažinti, kad tobulėjimui plačiąja prasme nėra ribų, geriausia nelaukiant kritinio momento – nuoseklus, praktiškas, koncentruotas ugdymasis ir elementarus smalsumas suprasti ir išmokti kuo daugiau padės užtikrinčiau judėti link tikslų. Ne tik rodančių kryptį sėkmingam verslui, bet ir norint būti sektinu lyderiu – visažinių šefų tipažas jau kurį laiką nebemadingas.

Tuo pačiu pasirūpinsite prevencija, jei netyčia ištiktų visuotinė krizė. Bendrame vidinių ir išorinių iššūkių kontekste platesnis matymas, turtingesni nesvyruojančio pasitikėjimo savimi resursai padės greičiau mobilizuotis ir imtis proaktyvių įmonei naudingų sprendimų.

Kokius saviugdos metodus rekomenduoji išbandyti?

Ieškokite bendražygių. Tokių pačių ne viską išmanančių kitų verslo atstovų, kurie galimai jau praėjo tam tikrą keblų etapą ir turi atsakymų į vakarais jus kamuojančius klausimus dėl puoselėjamo verslo. Keiskitės su jais įžvalgomis, semkitės patirties, atnaujinkite žinias asociacijose, tinklaveikos klubuose.

Ir būtinai apsupkite save socialiniu burbulu, kuriame susiskambinti ir paprašyti žmogiško patarimo ar pasidalinti profesine problema yra norma. Bet mane tie reikiami atsakymai kartas nuo karto vis pasiekia tiesiog draugų rate. Tikiu, kad auginanti bičiulystė su tinkamais žmonėmis – nieko nekainuojanti ir tam tikrose srityse viena efektyviausių mokymosi formų.

O koks vaidmuo šiame procese tenka darbuotojams?

Ne veltui užsiminiau apie užnugarį, kuris kasdien lydi smulkiuosius verslininkus, siekiančius būti gerais lyderiais. Permąstę koreguotinas sritis ir savarankiškai užpildę mokymosi spragas, turėtume sugrįžti pas komandą – įvairiose situacijose pasitikrinti, kiek (ar) pasistūmėjome kokybiškos lyderystės link. Pagrindiniai žmonės, su kuriais kasdien dirbame, neatsiejami nuo praktiško žinių pritaikymo.

Pradėjusi auginti įmonę neįprastomis sąlygomis įsitikinau, kad apskritai greičiausias pokytis versle išryškėja investavus į komandą. Dirbant visiems naujai susiklosčiusiomis sąlygomis, darbuotojams reikia dar daugiau dėmesio įkvepiant, aptariant tolesnę darbų, vidinio įmonės gyvenimo eigą ir galiausiai žmogiškai, atvirai pasidalijant neraminančiomis mintimis. Tam, kad jų neištiktų sąstingis.

Į ką atkreipti dėmesį tiems, kuriems verslas nesiseka?

Tegul minėtoji vidinė komunikacija būna prioritetas ir svarbi darbdavio įvaizdžio dedamoji ne tik įvykus ekstremalioms situacijoms, bet nuo pirmosios naujos įmonės dienos. Kalbėkitės su žmonėmis visais įmanomais kanalais: nuo asmeniškų laiškų iki trumpų, neformalių rytinių susitikimų. Investuokite į gerą žmonių savijautą, motyvuokite jaustis komanda ir įsitraukti į bendro rezultato siekimą. Mokykitės iš kolegų ir su kolegomis.

Jei verslas vis tiek „nevažiuoja“, dar kartą aiškiai iškomunikuokite įmonės viziją ir nenustokite ieškoti efektyvių būdų įgalinti žmones jos siekti. Niekam nieko neliepkite – liepiamoji nuosaka bendradarbiams, kurie taip pat mokosi su jumis ir iš jūsų, kelia diskomfortą, o jo darbe šiandien patirti pageidaujama kuo mažiau.

Tai visgi – ar žinodama, kas laukia, ryžtumeisi auginti nuosavą įmonę?

Būti su komanda augančiu lyderiu ir apskritai kurti verslą sunku – man už šią avantiūrą teko sumokėti ne tik finansiškai, bet ir reputacija bei sveikata. Todėl gavusi progą su dabartine patirtimi ir žiniomis veikiausiai atkalbėčiau save dar sykį į ją leistis.

Tik paradoksas tame, kad tikiu, jog net sudėtingiausios nepatirtos galimybės vertos būti išbandytos savo kailiu, jei tikrai norisi, ir kad kažkam nesusiklosčius turėtume nepasiduoti. O kas, jei praleisi sėkmingo bandymo užsiimti veikla, kurios nė už ką nenorėtum nutraukti, šansą – tokį, kokį gavau aš?