Esminis kabliukas slypi tekstinėje išraiškoje, kuri, kaip žinia, yra neatsiejama grafinės komunikacijos dalis. Moteriški ir vyriški – pasirodo, ir taip skirstomi šriftai ir jiems dizaino istorijoje negailima riebių epitetų.
Tad galbūt grafikos dizainerių pagal klientų pageidavimus kuriami vizualai, kuriuos galiausiai stebi ir vienaip ar kitaip vertina žiūrovas, yra ne natūralaus žmogaus mąstymo dalis, o stereotipų kartojimo ir įtvirtinimo rezultatas?

Theodore Low De Vinne dar 1892 m. teigė: „Aš vadinu vyrišku tokį šriftą, kuris yra išskirtinis savo perskaitomumu, stiprumu ir beverčių ornamentų stoka. Moterišku laikau tą, kuris pasižymi trapumu ir silpnumu, taip pat ornamentų pertekliumi.“

Po 20 metų Adolf Loos knygoje „Ornament and Crime“ ankstesnę baroko estetikos kritiką papildė apibūdindamas ornamentaciją kaip „amoralią“ bei „išsigimėlišką“. Matome kraupią tendenciją: įtakingos figūros tipografikos istorijoje ornamentiką vadina moteriška, beverte, silpna, išsigimusia.

Panašiu metu formavosi ir spalvos priskyrimas lyčiai. Josie Young straipsnyje „Gendered Language In Design“ pamini, kad kažkada rožinė spalva buvo laikoma stipria ir ryžtinga spalva, labiau tinkama berniukams, o mėlyna – trapesnė ir dailesnė, priskirtina mergaitėms.

Tik 1940 m. Amerikos prekybininkai nustatė šiais laikais vyraujančią ir mums geriau pažįstamą tvarką. Kūdikių bumo karta (Baby Boomers) buvo pirmieji, užaugę su „lytiškai specifine“ drabužių spalvos kodacija, todėl prekybos industrija padarė išvadą, jog žmonių paskirstymas pagal binarines (binary) spalvas padidina pardavimą.