Iš naujoko dienoraščio: žmonėms reikia žmonių

Berta-And-Agency_razinka_Rugile-Balciunaite_naujoko-dienorascio-zmonems-reikia-zmoniu

2022 12 13

Iš naujoko dienoraščio: žmonėms reikia žmonių

Lygiai prieš du mėnesius „Berta&Agency“ atrado save iš naujo: atsinaujino vizualinis identitetas, atsinaujino ir svetainė www.berta.lt. Kiek anksčiau prie komandos prisijungė komunikacijos koordinatorė Rugilė. Agentūroje visuomet sakome, kad naujokų požiūris ir įžvalgos yra be galo vertingi dalykai, nes leidžia pažiūrėti į save iš šalies ir keistis, atsinaujinti, judėti pirmyn. Simboliškai po dviejų mėnesių nuo atsinaujinimo dalijamės Rugilės mintimis iš jos kaip naujokės dienoraščio.

2022 12 13

SPOILER ALERT: jūsų laukia tai, ką aš sau patyliukais vadinu neekspertišku ekspertiškumu, bet ir taip oficialiai ir profesionaliai nesinori vadinti savo kasdienybės.

Ankstesnius įrašus kūrusių žmonių vardai ir nuotraukos jums gali pasirodyti matytos. Vienur ar kitur, šen bei ten, gal prabėgom matėt feisbuke ar linkedine, kai vieną spalio rytą nusprendėm trumpam užgrobti platformas ir į savo brandbooką įvesti naujų spalvų. Tai va ten yra žmonės, kurie yra ekspertai. Vavavyva, kokie ekspertai! Jeigu susipažintumėt ir praleistumėt su jais tiek laiko kiek aš, suprastumėt, kodėl taip sakau. Kažkur penkiasdešimtam jūsų pasąmonės sluoksny turėtų užsidegti šita lemputė -> 💡 <- su klausimu: „O tai kas tu tada?“.

pradėkim kelionę po šalį, kurią dar ne visą ir aš pati apkeliavau. šitoj šaly yra keli įstatymai – maža raidė po taško ir žodžiai ar net sakiniai, kuriuos norėtųsi pakursyvuoti arba įtalpinti į keturis brūkšniukus, po du iš abiejų pusių. kodėl? nežinau. <- tai turbūt yra nemėgstamiausias mano pasakytas žodis mamaškinui, bet aš tikrai nežinau. aš tiesiog ŽINAU, kad taip turi būti, nes tai geriausiai nesakant pasako, kas ir APIE KĄ yra rugilė.

tądien, kai įvyko rožinis soc. medijų užgrobimas, mano paskyrose nugulė įrašas:

„prieš penkerius metus pastebėjau keistą dalyką – mano gyvenime yra daug raidės K. turiu savotišką K trejybę, kuri lydi mane visur ir visada, ir per amžius. amen. tai koncertai, knygos ir kūryba. mano sesės ir bent jau dešimties artimų žmonių vardai ar pavardės prasideda raide K. užaugau gatvėje, kurios pavadinimas prasideda raide K. baigiau K… fakultetą, K… K… studijų programą. šiuo metu gyvenu gatvėje iš K raidės.

K raide prasideda ir kančia, ir kliurkos, ir kantrybė, ir kableliai, ir dar n žodžių, kuriems lengvai atrasčiau vietą savo gyvenime. būtent tada, kai 3K tampa 4K, nes tvirtu žingsniu prisijungia komunikacija, iškyla Berta&Agency, kur mano pareigos susideda iš dviejų žodžių, prasidedančių raide K. taip nejučia ir suprantu, kad viskas taip, kaip, atrodo, turi būti. ir jau kuris laikas tai džiugina širdį.

kiekvieną rytą, tingiai keliantis iš lovos ir išjungiant erzinantį žadintuvą, norisi džiaugtis tuo, ką darau ir kur pavyko atsidurti. džiaugtis už buvimą didžiulės ir galingos komandos dalimi. už galimybę patikėti savimi ir tuo pačiu purtytis nuo netikėjimo. už galimybę mokytis, augti ir keistis. už Berta& virtimą Berta&Agency.

Rugilė& (būsima) karjera. Berta&Rugilė. už Kūrybą, už Komunikaciją. už Kelionę vingiuotais gyvenimo Keliais.“

mano profesinis kelias keičia „rūbą“ ir ant universiteto diplomo lipdo patirtį asfalto pavidalu.

pirmoji mano diena agentūroje buvo liepos 4-ąją. jeigu pažįstat Bertą ir žinot, kaip agentūra gyvena, tai liepos 4-oji yra Bertos vardadienis, vadinamasis BERTADIENIS. diena, kai besišypsantys klientai išlenda iš kompiuterių ir telefonų ekranų ir savomis kojomis įžengia į „Berta&Agency“ namus. ir tada ten esu aš. negana to, kad pirmąkart matau kokius 93 % agentūros darbuotojų, tai dar turiu ir klientus, kurie į mane žiūri taip, kaip ir aš į juos. „nu suprantu, kad gal ir nemandagu, BET kas tu?“. ačiū Dievui, nei vienas taip nesakė, bet didžioji dalis tikrai pagalvojo.

jau tuoj bus pusmetis, kai mindau pilką agentūros kiliminę dangą. metai agentūrose, nes išbandyti teko jau ne vieną. kai pagalvoju, nu juk buvo FAINA, nors ir baimė pakirtinėjo kojas. šalia manęs buvo žmonės, kuriuos dabar matau kiekvieną dieną ir savaitgaliais jau pasiilgstu, nes:

a. taip, greitai pririšu prie žmonių ir jų egzistavimo mano gyvenime,

b. ne, aš turiu draugių ir draugų, viskas yra gerai,

c. taip, per laiką dažnai matomi žmonės tampa artimais. o kas prie pietų stalo netaptų artimais?

po trijų mėnesių, pasibaigus bandomajam laikotarpiui, turėjau pokalbį su Berta. kai ji paklausė, kas man labiausiai (pa)tinka (šitaip buvo kvietime į meetą. Berta, linkėjimai!), aš atsakiau, kad žmonės. man be galo svarbu, kad mane supantis žmogus arba žmonės tikėtų manimi tada, kai aš netikiu savim, o taip būna beveik kasdien. Ir po kelias dešimtis kartų. tai yra TAI, kas man svarbiausia dirbant komandoje. Ir visai nesvarbu, komandoje du žmonės, penki, dvylika ar dvidešimt penki.

anksčiau galvojau, kad nepasitikėjimą savimi reikia išaugti, vėliau, kad išdirbti (= dirbti tiek daug ir tiek sunkiai, kad jis užaugtų), o dabar manau, kad jį reikia užsiauginti. metais pase, patirtimi CV ir suvokimu viduje, kad tu gali. šiandien nesuprantu, kuriame to lygyje esu, bet stengiuosi. o stengdamasi klystu, suklumpu, stengiuosi kilti ir bandyti iš naujo. vienas mano mylimas lietuvių atlikėjas, kurį jau turbūt galėčiau vadinti savo bičiuliu, kartą kalbėdamas apie savo savijautą po pasirodymo pasakė, kad augti skauda. šią mintį nuo pat pirmų akimirkų nešiojuosi viduje, bet ne dėl to, kad skaudėtų, o tam, kad augčiau.

vis dažniau bandau kartoti ir priminti sau, kad „turiu žmones, kurie yra absoliutūs profai tame, ką daro, turiu galimybę semti jų žinias kibirais ir mokytis“. kartais tai suveikia, kartais tokias mintis nuveja beprasmiai dalykai, bet kolegos sugrąžina mane „atgal į žemę“.

tąkart Berta pasakė, kad pasirodžiau jai kaip savimi pasitikintis žmogus, o aš žiūrėjau ir kraipiau galvą į kairę ir į dešinę. ne, ne, ne, ne. pasitikiu savimi ir leidžiu sau atsiskleisti ten, kur jaučiu, kad galiu ir kad ta vieta ir joje esantys žmonės yra MANO. pajautimui paprastai užtenka pirmųjų dešimties minučių – taip buvo ir su „Berta&Agency“. tiesiog gera vieta susifeilinti, sakyti vadovui, kad yra problemytė, padaryti viską, kad klientas to feilo nematytų IR kad tai nepasikartotų.

aname įraše rašiau, kad mano gyvenime daug K, bet daug ir P. patirčių, pamokų, paslydimų. sakysit, sinonimai? aš sakysiu – toks mūsų darbas. kurti kažką naujo, nematyto, neregėto, bet, rodos, šiam dideliam pasauly jau viskas sukurta, viskas sugalvota. čiut kitaip, čiut savaip – ir gaunasi gražūs dalykai.

žinot, darbe gyvenam taisyklių ir reikalavimų supančiotą gyvenimą. viskas turi būti taip ir ne kitaip, nes netiks tam, anam ar trečiam. bet užvėrus darbo duris grįžtam į namus, kur taisykles kuriam patys sau, o (ne)tikėtas nukrypimas gali atverti naujas duris. žmonių, emocijų, pomėgių ar darbo, bet kur beeitume, visur laukia žmonės. galima būtų slėptis (po pernykščiais lapais, haha) ir sakyti, kad „ne, aš galiu ir vienas“, „aš pats“, „man nereikia“. tas pats vyrukas kažkada pasakė labai gražią mintį, kuria ir pavadinta ši rašliava. dabar viskas turėtų sugulti į savus stalčiukus.

iki kitų, mielieji žmonės!